Kunigo Levančiuko ir jo šeimos nužudymas. Kas nutiko tragišką naktį prieš 80 metų

Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiams atėjus į Vakarų Baltarusijos žemes, vietos lenkai arba, kaip taisyklė, sulenkėję baltarusiai pradėjo išdavinėti hitlerininkams buvusius sovietų aktyvistus. Neretai į „priešų” gretas patekdavo ir baltarusių inteligentijos atstovai, kurie dar prieškario laikais kovojo su lenkinimu. Toks likimas ištiko ir Krėvos kunigą Michailą Levančiuką, jo dukrą ir dukterėčią, kuriuos nužudė Armijos Krajovos aktyvistai.

Tragiškos nakties įvykius, apie kuriuos patys „akoviečiai” nemėgsta užsiminti savo memuaruose, pasakoja kraštotyrininkas Aleksandras Kaminskis.

Kas nutiko

1944 metų kovo 14-osios naktį į kovo 15-ąją prie stačiatikių kunigo namo patraukė trijų asmenų „akoviečių” grupė. Pasak senbuvių, tai buvo vadinamieji „lenkai” iš vietinių. Apie įsakymą likviduoti Levančiukų šeimą žinoma iš Adamo Valčako, vieno iš operacijos užimti Lietuvos policijos garnizoną Krėvoje, vykusios tą pačią naktį, vadovų, prisiminimų.

Levančiukų namuose buvo pats tėvas Michailas, dukra Larisa, dukterėčia Valentina ir tarnaitė iš vietinių. Kunigo žmona Elžbieta ir sūnus Leonidas buvo išvykę, todėl jiems pavyko išvengti susidorojimo. Savo memuaruose Adamas Valčakas su apgailestavimu rašo, kad kunigo šeima tą naktį buvo ne pilnos sudėties.

Kai žudikai pasibeldė į duris, tarnaitė spėjo pasislėpti rūsyje po namu, kas ir išgelbėjo jai gyvybę. Iš ten ji girdėjo viską, kas vyko viršuje, o vėliau papasakojo girdėtą informaciją kaimo gyventojams.

Atidarypęs duris, tėvas Michailas suprato, kas jo laukia. Jis paprašė budelių, kad šie leistų pasimelsti prieš mirtį. „Akoviečiai” tuo metu į kambarį atvedė dukrą ir dukterėčią. Jiems dalyvaujant, vienas iš banditų įkišo į kunigo burną karabiną ir iššovė. Po to buvo nužudytos ir merginos.

Už ką nužudė Levančiuką

Krėvos kunigui ir jo šeimai buvo prikišama „kenksminga veikla prieš lenkus”. Ši formuluotė buvo pagrindžiama dar ir teiginiu apie tai, kad Levančiukai neva bendradarbiavo su okupacine valdžia. Bet kas iš tikrųjų slypėjo už tokio kaltinimo?

Dar prieškario laikais kunigas Michailas Levančiukas drąsiai pasisakydavo prieš Vakarų baltarusių lenkinimą ir buvo stačiatikių bažnyčios baltarusinimo šalininkas. Tai liudija seniausi miestelio gyventojai ir kiti amžininkai savo prisiminimuose. Žinomas baltarusių katalikų kunigas Adamas Stankevičius, pavyzdžiui, savo dienoraštyje užfiksavo atvejį, kai lenkų mokytojai iš mokyklų netoli Krėvos atsivedė savo mokinius į cerkvę ekskursijai. Nepaisydamas dėstytojų pastabų ir protesto, kunigas vedė pokalbį su mokiniais jiems gimtąja baltarusių kalba, o ne lenkiškai.

Gavęs iš vokiečių vadovybės Minske atitinkamą leidimą, tėvas Michailas vienoje savo namo dalių atidarė baltarusišką mokyklą. Jis pats, taip pat jo dukra Larisa ir dukterėčia Valentina Škuťko, atvykusi iš Minsko, pradėjo čia vesti užsiėmimus.

Yra liudijimų apie tai, kad karo metu Levančiukas gelbėjo jaunimą nuo išvežimo priverstiniams darbams į Vokietiją.

Matyt, baltarusiškos mokyklos atidarymas teritorijoje, kuri iki karo priklausė Lenkijai, ir buvo lenkams ta kenksminga veikla. O atkaklūs kunigo kreipimaisi į okupacinę valdžią leidimo tai padaryti, kaip ir tarpininkavimai prieš juos ginant jaunimą, buvo jų klasifikuojami kaip bendradarbiavimas.

Kas dar žuvo nuo „akoviečių” rankų

Dar pakeliui į Krėvą, užsukę į kaimyninį Čiuchnų kaimą, „akoviečiai” susidorojo su Konstantinu Germanu ir Stepanu Gomanu. Pas pirmąjį iš jų liko našlaičiais keturi vaikai, be to, jauniausiam buvo tik keturios savaitės. Šiems žmonėms buvo prikišama tai, kad jie, atėjus sovietų valdžiai, buvo išrinkti liaudies deputatais. Kažkaip pirmosiomis okupacijos dienomis šie žmonės liko nepastebėti vokiečių ir jų nesušaudė, kaip atsitiko su keliais bendradarbiavimu su komunistais kaltinamais miestelio ir kai kurių kaimyninių kaimų gyventojais.

Pasak senbuvių, tą pačią naktį buvo nužudytas ir gydytojas iš Barūnų, kuris taip pat dalyvavo baltarusių judėjime ir atsisakė bendradarbiauti su Armija Krajova.

Kiek anksčiau, tų pačių metų vasario 23 d., Rakaucų kaime legionieriai nužudė buvusius kolūkio aktyvistus Ivaną ir Piotrą Andrijalovičius, Konstantiną Strygą, Julianą Tytušą. Stebuklingai pavyko išvengti susidorojimo buvusiam kolūkio pirmininkui Konstantinui Kazakevičiui: nekviestų svečių atėjimo metu jo nebuvo namie. Liudvinavo kaime, neva už palankų požiūrį į sovietų valdžią, lenkų partizanai sušaudė Nikolajų Strygą. Kryvske už tą patį buvo nužudyti Fiodoras Durka, Stanislavas Rodzevičius, Antonas Kazakas. Rakutevos kaime buvo sušaudyta penkių asmenų Strygų šeima. Šiems žmonėms, atėjus sovietų valdžiai, gyvenimui buvo suteiktas po 1939 metų rugsėjo ištuštėjęs dvaro namas. Kai atėjus vokiečiams grįžo jo šeimininkas, Strygos buvo priversti persikelti į savo buvusią gyvenamąją vietą. Tačiau jam to pasirodė negana ir kartu su savo sąjungininkais iš Armijos Krajovos jis pasinaudojo patogia akimirka, kad suvestų sąskaitas su vargšais, atimdamas jiems gyvybes.