Bado tyrimas Varšuvos gete: mokslinis daktaro iš Krėvos žygdarbis

1946 metais Varšuvoje buvo išleista unikalių bado poveikio žmogaus organizmui tyrimų knyga. Problemos tyrimas vyko Varšuvos geto sienose, kur eksperimento dalyviai buvo jo gyventojai, o mokslininkai – gydytojai žydai, kurie taip pat gyveno stovykloje. Žmogus, kuris inicijavo ir vadovavo moksliniams darbams, o taip pat slapčia nuo vokiečių sugebėjo perduoti rezultatus į laisvę, buvo Izraelis Mileikovskis iš Krėvos.

Didelė dalis dokumentų, kurie būtų papasakoję apie Mileikovskio gyvenimą, buvo prarasta per Varšuvos bombardavimus, o taip pat sudeginta gete. Kuklios žinios išliko Lenkijos kariuomenės archyvuose, Varšuvos medicinos archyve, o taip pat jo bendražygių atsiminimuose.

Vaikystė ir jaunystės metai

Izraelis Mileikovskis gimė Krėvoje 1887 metų liepos 17 dieną Meiro ir Belos šeimoje. Į Varšuvą šeima persikėlė amžių sandūroje. Miesto adresų knygoje tėvo vardas pirmą kartą pasirodo 1910 metais. Patyrę prekyboje, emigrantai greitai sudarė konkurenciją vietos gyventojams. Jau 1912 metais Meiro Mileikovskio vardas figūravo rinkėjų sąrašuose, o tais metais balsavimo teisę turėjo tik pasiturintys žmonės. Pinigai leido tėvui išsiųsti sūnų mokytis į universitetą, kur jis užsiėmė odos ir venerinių ligų tyrimu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Izraelis Mileikovskis prisijungė prie Rusijos kariuomenės gretų kaip lauko ligoninės vadas. Tačiau jau po mėnesio tarnybos – 1914 metų rugsėjį – jis pateko į vokiečių nelaisvę, kurioje praleido apie trejus metus. Ten Izraelis dirbo daktaru karo belaisvių stovykloje. Išlaisvintas iš nelaisvės 1917 metų gegužę, jis grįžo į karo tarnybą kaip ligoninės gydytojas Maskvoje, kur dirbo iki Versalio taikos pasirašymo ir Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 1918 metais. O 1919 metų gegužę vėl įstojo į kariuomenę – šį kartą į ką tik sukurtą lenkų. Tarnybos metu jis dirbo įvairiose ligoninėse, įskaitant ir priešakines Lenkijos-sovietų karo pozicijas.

Atleistas iš kariuomenės 1923 metais, Mileikovskis įsidarbino žydų ligoninėje Varšuvoje, o taip pat atidarė privačią kliniką savo namuose.

Vizitas į istorinę tėvynę

Persikėlimas iš provincijos miestelio į Varšuvą – modernų pasaulietinį miestą – atvedė prie gilių Mileikovskio pasaulėžiūros pokyčių. Amžininkai ir artimieji pastebėjo, kad jis nebesilaikė griežtų religinio gyvenimo taisyklių: jį dažnai matydavo be tradicinės kipos, be barzdos ir peisų, ir jis netgi leido sau rūkyti Šabo metu. Remiantis kolegų atsiminimais, jis išsiskyrė temperamentingumu, visada garsiai kalbėjo ir aktyviai gestikuliavo.

1936 metų balandį Mileikovskis aplankė Erec Izraelį, kad priimtų dalyvavimą Pirmajame pasauliniame žydų gydytojų kongrese. Vizitas į istorinę tėvynę sukėlė jam gilias emocijas, bet tuo pačiu atskleidė ir sustiprino vidinę tapatybės krizę. Pats kongresas turėjo tikslą suvienyti žydų gydytojus iš viso pasaulio ir sukurti profesinį centrą, kas buvo ypač aktualu naciams atėjus į valdžią Vokietijoje ir persekiojant žydų medikus. Tačiau būtent šiame renginyje Mileikovskis susidūrė su skaudžiu išgyvenimu, kurį sukėlė kalbos barjeras. Oficiali kongreso ir naujosios Izraelio žemės visuomenės kalba buvo hebrajų. Mileikovskis mokėjo kelias Europos kalbas ir jidiš, o taip pat galėjo skaityti religinius tekstus, tačiau nevaldė šnekamosios hebrajų kalbos. Tai privertė jį, iškilų oratorių ir lyderį Lenkijoje, pasijusti svetimu ir „nebyliu“ tarp savų kongrese.

Nepaisant nuoširdaus palaikymo cionizmui ir susižavėjimo naujos šalies kūrimu, Mileikovskis galutinai suvokė save kaip Lenkijos žydų intelektualą. Jis suprato, kad tikroji jo misija – grįžti į Lenkiją, kad tęstų kovą už žydų gydytojų teises Europoje.

Kokia tyrimų vertė

Bado tyrimas Varšuvos gete buvo atliekamas nuo vasario iki antrosios liepos pusės 1942 metais. Darbas buvo nutrauktas prasidėjus vadinamajai „Didžiajai akcijai“ – masinei gyventojų deportacijai į Treblinkos mirties stovyklą.

Gete daktaras Mileikovskis dirbo Sveikatos apsaugos skyriaus, kuris buvo pavaldus Žydų tarybai ir užsiėmė medicinos pagalbos organizavimu, kova su infekcijomis bei ligoninių valdymu, vadovu. Ant jo pečių gulė medicinos sistemos, kuri faktiškai neturėjo nei vaistų, nei resursų, nei maisto pacientams, valdymas. Tyrimas buvo atliktas slapta ir ekstremaliomis sąlygomis, kurių nė vienas mokslininkas niekada negalėtų ir neturėtų moralinės teisės dirbtinai sukurti laboratorijoje. Dėl masinio bado Varšuvos gete tyrėjų žinioje atsidūrė neribotas klinikinės medžiagos kiekis – žmonės mirė tiesiai gatvėse. Jie sugebėjo detaliai ištirti fizinio žmogaus organizmo irimo procesus veikiant ekstremaliam kalorijų deficitui.

Gydytojai nagrinėjo badą ne tiesiog kaip išsekimo simptomą ar lydintį reiškinį prie kitų ligų (pavyzdžiui, prie tuberkuliozės), o kaip savarankišką, realią ligą su savo pačios patologija ir klinikine eiga. Gydytojų darbas tapo įrodymu to, kad vokiečiai tikslingai naudojo masinį badą kaip efektyvų žydų naikinimo instrumentą.

Ką Mileikovskis kalbėjo apie nacizmą

Mileikovskis atidžiai stebėjo įvykių raidą Vokietijoje. Jo nacizmo vertinimas išgyveno reikšmingą evoliuciją. Iškart po Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 metų sausį jis paskelbė straipsnį „Nasze Memento“ (Mūsų priminimas), kuriame klaidingai vertino nacizmą kaip trumpalaikę anomaliją. Mileikovskis vadino Hitlerį „barbarišku demagogu“ ir tikėjo, kad jo valdžia greitai pasibaigs: „Tamsią ir tylią naktį, nusileidusią ant gyvenimo Vokietijoje, Hitlerio žvaigždė gali sužibėti akimirkai, kad vėliau užgestų ir išnyktų amžiams“. Jis tikėjo, kad nacizmas išsisklaidys kaip rūkas, palikdamas vokiečių tautos istorijoje „didelę dėmę“, kuri atneš žydams tik liūdną prisiminimą, o vokiečiams – tragišką nusivylimą. Jis taip pat matė antisemitizmo šaknis senose teutonų tradicijose.

Tačiau labai greitai jo iliuzijos išsisklaidė. Jau 1934 metais jis parašė straipsnį su nerimą keliančia antrašte „Hitler ante portas!“ (Hitleris prie vartų!). Jis suvokė, kad nacizmas neša egzistencinę grėsmę visai žydų tautai. Izraelis Mileikovskis pradėjo aštriai kritikuoti žydų bendruomenes ir partijas už tai, kad jos švaisto laiką vidiniams ginčams. Daktaras ragino nedelsiant nutraukti politinius nesutarimus ir susivienyti vardan išgyvenimo.

Kaip susiklostė likimas

Mileikovskio dukra Janina, kuri Varšuvoje gyveno prisidengusi lenkų pusėje ir turėjo ryšių su pogrindžiu, ruošė tėvui pabėgimą iš geto. Jam buvo padirbti dokumentai ir turėta saugi slėptuvė. Tačiau daktaras ryžtingai atsisakė nuo pabėgimo. Jis pareiškė, kad kaip lyderis ir gydytojas negali palikti savo pacientų. 1943 metų sausį per eilinę masinių deportacijų iš geto bangą jis buvo sučiuptas ir išsiųstas į mirties stovyklą.

Tarp išgyvenusiųjų sklandė gandai, kad Mileikovskis ir dar keli gydytojai nedavažiavo iki Treblinkos gyvi: vagone jie priėmė nuodų, kad savarankiškai pasitrauktų iš gyvenimo ir neduotų naciams galimybės nužudyti save.