Krėva Tarybų Sąjungos laikais

Vietovė tapo pagrindine kolūkio sodyba

1945 - 1991

Vakarų Baltarusiją prijungė prie TSRS dar 1939 metais. Bet permainos prasidėjo tik pasibaigus karui. Naujoji valdžia stengėsi kuo greičiau nukreipti ekonomiką ir žemės ūkį tuo keliu, kuriuo ėjo visa tarybinė šalis. 1949 metų spalio mėnesį Krėvoje įkūrtas kolūkis “Lenino keliu”. Žmonės stojo į kolūkį nenoromis, ypač tie, kurie iki karo turėjo stiprius ūkius. Su tokiais valdžia ilgai nežaidė: juos siuntė įsisavinti naujas vietas – Sibiro taigą ar Kazachstano stepes.

Nors ir gimtinėje darbo sąlygos buvo ne ką geresnės. Kolūkių tvėrimosi pradžioje nebuvo traktorių, mašinų. Uždarbį skaičiavo darbadieniais, už kurios buvo sunku pragyventi. Gelbėjo tik priesodybiniai žemės sklypai, nedideli ir dar apkrauti mokesčiais.

Laikui bėgant kolūkis plėtėsi, buvo gauta naujos technikos. 1957 metais prie “Lenino keliu” prijungė dar keletą kaimyninių ūkių. Naująjį kolūkį pervadino į “40 metų Spaliui”. 1976 metais įvyko kitas ūkio stambinimas. Ūkis gavo naują vardą – “Spalio”.

Krėvoje gamino apdailos plyteles ir kepė duoną

Krėva tapo pagrindine kolūkio gyvenviete. Gyventojų čia buvo ne ką daugiau kaip gretimuose kaimuose. Visiems neužteko darbo kolūkio laukuose ir fermose. Antru pagal dydį objektu buvo Krėvos miškų ūkis. Daug kas įsikūrė ten.

Krėvoje veikė mokykla, ligoninė su vaistine ir ambulatorija, paštas, ateljė. 1953 metais Krėvoje atidarė Astravo statybinių medžiagų kombinato filialą, kuris gamino keramines plyteles ir molinius indus. Gamybos patalpoms pritaikė sinagogos pastatą. Kombinatas veikė iki 1992 metų.

Iki musų laikų Krėvoje veikė medžio apdirbimo cechas. Beveik 15 metų miestelije buvo duonos kepykla. Ji aprūpino duonos gaminiais ne tik Krėvą ir aplinkinius kaimus, bet tiekdavo produkciją ir į labiau tolimas vietas. 1983 metais kepykla užsidarė. Vėliau kepyklos patalpose įsikūrė ūkinių prekių parduotuvė, bet ir ji buvo uždaryta. Pastatas ilgai stovėjo tuščias, kol jo neišardė.

Ką buvo galima nusipirkti tarybinėje Krėvoje?

Krėvos parduotuvės TSRS laikais vertos atskiro pasakojimo. Šiandien Krėvoje veikia keletas parduotuvių, kur galima nusipirkti maisto produktus ir kasdienės paklausos prekes. Anais laikais parduotuvių buvo daug daugiau, jos buvo specializuotos. Maisto, ūkinių ir pramoninių prekių, baldų, duonos, knygų parduotuvės. Tiesa, buvo ir deficito laikų. O kartais Krėvoje pasisekdavo nusipirkti tokių prekių, kurių nebuvo net rajono centro parduotuvėse. Pati populiariausia tais laikais buvo paruošų parduotuvė. Ji tapo kaip ir tradicijų tęsėja lenkų laikais veikusio koperatyvo “Pagalba”. Už produktus iš priesodybinio sklypo, makulatūrą, metalo laužą ar škudurus buvo galima gauti ne tik pinigus, bet ir deficitinių prekių. Pavyzdžiui, geros kokybės dažų, gražių ir madingų tapetų. Pasitaikydavo netgi madingų užsienio dainininkų plokštelių, apie kurias miesto melomanai galėjo tik pasvajoti. Vadovavo šiai parduotuvei Rabinovičius – žydų prekeivių pasekėjas. Tikriausiai, tais laikais jam padėdavo geri ryšiai.

Štai tradicinės Krėvos mūgės visai prarado savo pozicijas tarybiniais laikais. Jos veikdavo tik sekmadieniais aikštelėje tarp Užupio ir Smurgainių gatvių. 1970-ų metų pradžioje turgus dar sukviesdavo daug žmonių, bet tai buvo toli nuo to, kas dėjosi senais laikais. Prekybai skirta aikštelė buvo aptverta tvora. Prekiavo joje ūkio įrankiais, arklių pakinktais, įvairiais rankų darbo gaminiais. Čia buvo galima įsigyti maisto produktų, padėvėtų drabužių. Prie gero noro buvo galima rasti ir paršelių, veršelių ar kitą naminį padarėlį. Vėliau prekyba galvijais buvo perkelta į kaimą Harodźkų kaimą Valažino rajone.

Kultūra yra, dvasingumo nėra

Kultūrinis tarybinės Krėvos gyvenimas buvo įvairus ir prisotintas. Vos tik mūsų žemės įėjo Į TSRS sudėtį, Ašmenos rajoninis laikraštis parašė apie kutūros namų statybą Krėvoje. Žinutė buvo išspausdinta 1939 metų spalio 31 dieną.

Krėvoje reguliariai organizuodavo šventines demonstracijas ir mitingus, liaudies vaikštynes. Žmonės ėjo pasišokti, lankė saviveiklos koncertus. Nauji erdvūs kultūros namai atvėrė duris 1974 metais. Krėvoje pradėjo dažniau lankytis gastroliuojantys kolektyvai net iš tarybinių sostinių. Kasdien, o kartais ir kelis kartus per dieną, buvo rodomi filmai. Populiari gyventojų tarpe buvo ir biblioteka.

Tarybų valdžia deklaravo tikėjimo laisvę. Realybėje teisę egzistuoti turėjo tik tai, kas neprieštaravo komunistinei ideologijai. Buvusioje Vakarų Baltarusijos teritorijoje dabar vyko tai, kas Rytinėje Baltarusijoe vyko tarpukariu. Šventyklos buvo uždarynėjamos, o dvasininkai – represuojami. Religinių švenčių dienomis žmonės buvo varomi į darbus. Stačiatikių cerkvė veikė, bet jaunimą į ją neprileisdavo. Prieš karą pastatyta bažnyčia buvo uždaryta. Laikraštis “Pergalė” 1960-ų metų gegužės mėnesį rašė, kad bažnyčioje planuojama įrengti muziejų. Vėliau tas pats laikraštis skelbė, kad bažnyčią pritaikys ligoninės reikmėms.

Šiuolaikinė Krėva – tai agromiestelis. Apie jį yra ką papasakoti, bet geriau savo akimis pamatyti, kaip miestelis gyvena šiandien. Sveiki atvyke!