Krėva metraštyje

Meilės drama, dėdės žmogžudystė ir sąjunga su Lenkija

XIII – XVI amžiuose

Krėva metraščio puslapiuose minima tik XIV amžiuje, nors gyvenvietės prie Krėvelės upelės ištakų atsirado anksčiau. Papasakoti apie tai galėtų ir senieji miesteliai, kurie išsilaikė iki mūsų laikų, ir pilkapiai, rasti Krėvos apylinkėse XIX amžiuje.

Kas gi vyko Krėvoje iki XIV amžiaus?

Istorikai iki šiol ginčijasi dėl to. Pagal vieną versiją, Krėva buvo Nalšios kunigaikštystės sostinė.

Nalšia XIII a. žinoma kaip “lietuvškos žemės”, kur valdė kunigaikštis Daumantas. 1258 m. kunigaikštystę užpuolė chano Burundajaus vadovaujama totorių-mongolų kariuomenė ir Volynės kunigaikščio Vasilko Romanovičiaus pulkai.

1263 m. čia suliepsnojo tikra meilės drama. Kunigaikštis Daumantas nužudė LDK įkūrėją kunigaikštį Mindaugą. Mindaugas nuviliojo Daumanto žmoną ir šis už tai atkeršijo.

Po metų Nalšią užkariavo Mindaugo sūnus Vaišelga. Daumantas pabėgo į Pskovą, o Nalšia prisijungė prie LDK.

Šita romantiška istorija tapo pagrindu daugeliui knygų, kur Krėva minima kaip Nalšios sostinė. Kaip buvo iš tiesų, neaišku, nes kiti mokslininkai mano, kad Nalšios kunigaikštystė buvo kitoje vietoje, ne prie Krėvos, o šiuolaikinės Lietuvos ar Latvijos teritorijoje.

Dar vienas abejonių keliantis klausimas – kas buvo tikrieji šių vietų gyventojai: baltai ar slavai krivičiai. Neaišku, iš kur atsirado vietovės pavadinimas. Istorikai iki šiol neturi bendros nuomonės. Vieni mano, kad žodis “krėva” kilo nuo žodžio “kriviai”, o kiti teigia, kad pavadinimas atėjo nuo pagoniško krivių krivaičio.

Pilies sienos matė ir Vytautą

XIII a.pab. – XIV a.pr. mūsų žemėse vis dažniau pasirodydavo Teutonų ordino kryžiuočiai. Seni mediniai įtvirtinimai nebeatlaikydavo vienos iš pajėgiausių Europos armijų atakų. Taigi ant vakarinių LDK sienų pradėjo statyti tvirtas mūrines pilis, tarp jų ir Krėvos pilį. Manoma, kad šią statybą pradėjo Gediminas, o jo sūnus Algirdas tęsė tėvo darbus. Krėvos pilis XIV a. antroje pusėje tapo rimtų istorinių įvykių epicentru. 1338 m. Gediminas dalijo palikimą ir perdavė Krėvą Algirdui. Štai kada Krėva pirmą kartą minima metraštyje. 1345 m. Algirdas užėmė didžiojo kunigaikščio sostą Vilniuje, o Krėva atiteko sūnui Jogailai. Algirdas visuomet rėmėsi brolio Kęstučio pagalba. Taip valstybėje susiformavo dvivaldystė.

Mirus Algirdui didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapo Jogaila. Kęstučiui nepatiko sūnėno politika ir jis pradėjo reikšti pretenzijas į sostą. Tarp Kęstučio ir Jogailos prasidėjo kova, kurios metu Kęstutis su kariauna užėmė Vilnių ir paskelbė save valstybės vadovu. Kęstutis apkaltino Jogailą ryšiais su kryžiuočiais ir ištrėmė jį į Krėvą. Vienok Jogaila nepasidavė likimui, užsigarantavo kryžiuočių paramą ir užpuolė Kęstutį Trakuose. Dėdė buvo priverstas sudaryti taikos sutartį. Jogaila žadėjo pradėti derybas, bet apgaulės būdu pagrobė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą. Kęstutį nugabeno į Krėvą ir uždarė požemiuose, Vytautą laikė Vilniuje. Taip Jogaila vėl tapo pilnateisiu LDK šeimininku. Kęstutis Krėvos pilies požemiuose išbuvo keturias dienas, penktą įkalinimo dieną pas jį įsiveržė Jogailos tarnai ir jį pasmaugė. Toks likimas tikriausiai laukė ir Vytautą. Jį atvežė į Krėvos pilį ir uždarė viename iš kambarių. Bet likimas buvo gailestingas Vytautui, jis sugebėjo pabėgti. Vieną vakarą Vytauto žmona Ona atėjo aplankyti vyro, lydima tarnaitės. Vytautas persirengė tarnaitės rūbais ir prasmuko pro nieko neįtariančią sargybą.

Kaip Krėva tapo žinoma Europoje

Krėvos unijos sudarymas tapo šios vietovės svarbiu įvykiu. Tai buvo dinastijų sąjunga tarp LDK ir Lenkijos karalystės. Aktas buvo pasirašytas 1385 m. Rugpjūčio 15 dieną. Remiantis dokumentu didysis kunigaikštis Jogaila paėmė į žmonas Lenkų karalienę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. Jis priėmė katalikybę ir pakrikštyjo pagal katalikų papročius visus pagonis. Tai buvo naudinga abiem valstybėm sutartis. Sutartis leido suvienyti visas jėgas kovai prieš kryžiuočius. Unija sudarė sąlygas nugalėti kryžiuočius Žalgirio mūšyje 1410 m. Bet tuo pat metu unija tapo ginčų ir konfliktų priežastimi. Jogaila išpildė Krėvos unijos sąlygas: pastatė LDK teritorijoje septynias katalikų šventoves, tarp kurių ir šv. Jono krikštytojo bažnyčią Krėvoje.

Kas sugriovė senovinę Krėvos pilį?

XIV a.pab. Krėvos žemės perėjo LDK nuosavybei. Krėva tapo pavieto centru. Krėvos pilis dar ilgai buvo strateginiu objektu. Ji dažnai buvo puolama ir niokojama. Pirmos reikšmingos žaizdos buvo padarytos 1433 metų maišto metu. Maištą sukėlė Švitrigaila, tikras Jogailos brolis, kuris buvo nepatenkintas jo politika. 1503 – 1506 metais Krėvos pilis kentėjo nuo Krymo totorių antpuolių. 1519 m. Rusų – Lietuvių karas irgi palietė Krėvą. Pakeliui į Vilnių per Krėvos žemes praėjo rusų pajėgos. Prie Krėvos stovėjo didelės LDK pajėgos, tačiau jos buvo priverstos palikti vietovę ir pasitraukti. Tada užkariautojai apiplėšė ir išgrobstė Krėvos pilį, nors vokiečių diplomatas Sigismundas Gerbenšteinietis liudijo, kad jau per metus iki šių įvykių pilyje niekas nebegyveno. Jo „užrašuose apie Maskoviją“ rašoma apie Krėvos miestą su ištuštėjusia pilimi. Gali būti, kad pilis buvo naudojama karo tikslais kaip kovinė tvirtovė.