Kultūros centras fronto linijoje: lauko teatras, kinas ir kazino prie Krevo Pirmojo pasaulinio karo metais

Pirmojo pasaulinio karo metu Bobrių kaimas, esantis 10 kilometrų į pietus nuo Krevo, buvo vokiečių 75-ojo landvero pėstininkų pulko bazė. Pačiame kaime ir jo apylinkėse, siekdami palaikyti kovinę dvasią, kareiviai ir karininkai sugebėjo sukurti unikalią poilsio infrastruktūrą: nuo prabangaus kazino iki lauko teatro, kurio scenoje buvo statomi būsimų Holivudo žvaigždžių kūriniai.

Kaip atrodė kazino

Miško masyve prie Bobrių buvo pastatytas karininkų kazino. Kariškiai jį ironiškai vadino „liukso pastatu” dėl frontui neįprasto komforto.

Dekoruoti padėjo profesionalas – puskarininkis Ebertas, kuris taikiame gyvenime buvo Hamburgo teatro „Thalia” rekvizito vedėjas. Viduje buvo panaudoti elementai, atgabenti iš sugriautų dvarų (pavyzdžiui, beržo ir eglės medienos baldai). Pagrindinė salė buvo papuošta paveikslais, kaizerio ir karvedžių portretais, taip pat atminimo lenta su pulko kovų sąrašu. Ypatingą jaukumą kūrė originalūs šviestuvai, pagaminti iš senų verpimo ratelių ratų, ir skoningai parinktomis užuolaidomis papuošti langai.

Šachmatų ir kortų mėgėjams kazino buvo įrengtas specialus žaidimų kambarys su kėdėmis, turinčiomis raižytus atlošus, kurių raštai atspindėjo kortų malkos simbolius. Didžioji salė, gavusi „Hanzos kambario” pavadinimą, buvo naudojama kaip valgykla.

Kazino tarnavo ne tik kaip poilsio ir oficialių susitikimų vieta, pavyzdžiui, Hamburgo burmistro vizito 1917 metais metu, bet ir atliko labdaros funkciją: pelnas iš specialios karininkų parduotuvės prie kazino buvo skiriamas pulko našlių ir našlaičių šalpos fondui.

Būsimo „Oskaro” nominanto kinas ir operetė klajojančio teatro scenoje

Nuo tarnybos laisviems kareiviams buvo leidžiama lankytis kino seansuose, kurie buvo rengiami dideliame mediniame pratybų pastate. Tačiau patyrę frontininkai juos dažnai vertino ironiškai ir kritiškai: jiems nepatiko nerealistiškos karo scenos, akivaizdžiai pastatytos žmonių be kovinės patirties, arba filmai, kuriuose pagrindinė vokiečių kino žvaigždė Henny Porten pasirodydavo gundančios Kirkės vaidmenyje, vilkėdama kuklią gailestingosios sesers uniformą.

Kur kas didesnio pasisekimo ir nuoširdžios kareivių meilės sulaukdavo gyvi pasirodymai. Čia anšlagai lydėjo žinomo meninio skaitymo meistro Marcelio Salzerio humoro vakarus ir profesionalios klajojančios teatro trupės pastatymus, kurios sudėtyje buvo ir aktorių moterų, o tai fronto pozicijose buvo retas reiškinys.

Kaip žinoma iš išlikusių fotofatvirukų, šiame lauko teatre 1917 metų rugpjūčio 2 ir 3 dienomis buvo statoma operetė „Das Glücksmädel” (Laiminga mergina). Muziką operetei parašė iškilus austrų kompozitorius Robertas Stolzas.

Pirmojo pasaulinio karo metais autorius tarnavo Austrijos imperatoriškojoje armijoje. Po to, kai nacistinė Vokietija okupavo Austriją, Stolzas emigravo į JAV, kur tęsė savo karjerą Holivude. Ten kompozitorius du kartus buvo nominuotas „Oskaro” premijai: 1941 metais už muziką filmui „Spring Parade” (Pavasario paradas) ir 1944 metais už režisieriaus René Clairo filmą „It Happened Tomorrow” (Tai atsitiko rytoj).

Kaip dar pramogavo kareiviai

Kiekvieną sekmadienį po pietų, skambant pulko orkestrui, vykdavo futbolo varžybos, pritraukdavusios daugybę žiūrovų iš gretimų rajonų. Iš pulko dienoraščio žinoma, kad šalia kazino buvo planuojama įrengti teniso kortą, tačiau nėra informacijos, ar spėta šį projektą įgyvendinti.

Žiemą kareiviai važinėjosi rogėmis arba tiesiog čiuožinėjo ant ledo. Karininkams buvo rengiamos tradicinės medžioklės, o jaunesnieji karininkai lankė jodinėjimo kursus. Kai kurie kareiviai gamino suvenyrus iš sviedinių liekanų ar kito karinio laužo, kurdami pelenines, peilius laiškams atidaryti ir kitus dekoratyvinius daiktus.

Tikra kareivių aistra tapo teritorijos aplink savo žemines ir štabus tvarkymas. Jie veisė gėlynus, daržus ir net sodus. Meilė sodininkystei pasiekdavo net pačius apkasus priešakinėse linijose, kur kareiviai kūrė nedidelius „alpinariumus”. Dvaro parko teritorijoje buvo įrengti „Kareivių namai”. Čia frontininkai galėjo pailsėti nuo drėgnų žeminių ir paskaityti knygų iš bibliotekos.

Tarp kariškių buvo populiarus triušių auginimas, kas taip pat padėjo paįvairinti mitybą.