Miestelio gyvenimas tarpukario metais

Po Pirmojo pasaulinio karo į sugriautą Krėvą sugrįžo jos gyventojai. Dar ilgai jie negalėjo pradėti taikaus gyvenimo. Mūsų žemės pereidavo nuo vienų i kitų rankas. 1920 metų spalio mėnesį lenkų generolas Liucijus Želigovskis prakalbo apie Vidurio Lietuvos Respublikos sukurimą. Į ją įėjo ir Krėva. 1922 metais, po Rygos taikos pasirašymo, Vidurio Lietuva prisijungė prie Lenkijos. Krėva, kaip ir visa Vakarų Baltarusija, pateko į jos sudėtį.

Iš pradžių Lenkija gerbė nacionalinių mažumų teises, bet su laiku situacija pasikeitė. Prasidėjo vietinių gyventojų sulenkinimas. Baltarusų mokyklų vis mažėjo, užsidarinėjo baltarusų nacionalinės organizacijos, laikraščiai ir žurnalai. Bet Vakarų Baltarusijos gyventojai, skirtingai nuo savo tautiečių, likusių anapus sienos, turėjo daugiau galimybių vystytis ekonomiškai. Karo sugriautos Krėvos ūkis pradėjo greitai atsigauti. Vastybė suteikdavo kreditus gyvenamojo būsto statybai. Buvo tiesiami keliai, gerinamas miestelio įvaizdis, žmonės rūpinosi švara ir tvarka. Labai išsiskyrė Krėvos centras, kur gyveno pasitūrintys žmonės. Jų namai buvo apkalti ir nudažyti. Visų namų tvoros buvo vienodos. Šaligatvius išgrįndė betoninėmis plytomis.

Miestelį valdė valsčiaus valdyba. Ją sudarė vaitas, sekretorius ir keletas pareigybinų žmonių. Iš pradžių valdyba glaudėsi gyvenamame name Užupio gatvėje. Vėliau, kai Krėva išsiplėtė, valdybai buvo pastatytas didelis pastatas Poniatovskio (dabar – Bahdanauskaja) gatvėje. Atskirame pastate įsikūrė policijos skyrius. Ten dirbo komendantas, jo pavaduotojas ir trejetas policininkų.

Atsirado Krėvoje ir kiti visuomeniniai pastatai, būtini mažam administraciniam centrui. 1930-jų metų pradžioje atsirado dvi mokyklos – valstybinė lenkų ir privati žydų. Veikė ir paštas, taupomoji kasa, laisvanoriška ugniagesių tarnyba. Tikintieji atstatė stačiatikių Šv. Aleksandro Nevskio cerkvę. Ji labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Krėvoje buvo pastatyta ir nauja katalikų bažnyčia. Miestelio centre, kur gyveno žydai, tuo metu atstatė sugrautą sinagogą. Jos sienos, išmūrytos iš raudonų plytų, išsilaikė Krėvoje iki šių laikų. Ant vienos iš jų galima pamatyti reljefinę Dovydo žvaigždę.

Verslus Krėvoje vystė žydai

Miestelyje veikė ligoninė ir vaistinė. Vaistinės šeimininkas buvo žydas Boruchas Meleris, o ligoninės vyriausiu gydytoju dirbo Mykolas Kračkovskis. Vėliau jį pakeisti atvyko trys kiti gydytojai. Krėvos kooperatyvas “Pomoc” (“Pagalba”) palengvino žemės ūkio produktų pardavimą. Kooperatyve vietiniai gyventojai keitė juos į pramonines prekes. Miestelyje veikė apie 20 privačių prekybos vietų. Jose buvo pardavinėjamos kasdienės prekės. Dar keletas specializuotų parduotuvių siūlo tam tikrą rūšį prekių. Mėsą ar žūvį, ūkio prekes ar audinius, tabaką ar alkoholinius gėrimus.

Tuo metu Krėvoje veikė du restoranai. Vienas įsikurė dviaukštėje smūklėje Turgaus aikštėje priešais bažnyčią. Ir restoranas, ir smūklė priklausė žydui Levinui. Kitas restoranas, kuris priklausė lenkui Zablockiui, buvo prie kelio į Smurgainius.

Kaip ir caro laikmečiu, taip ir dabar Krėvoje buvo organizuojamos mugės, kurios sulaukdavo daugybės lankytojų. Prekyba pagrindinai užsiėmė žydai. Po carinio rėžimo engimo jie dabar galėjo dirbti laisvai. Žydams atsistoti ant kojų po karo padėjo užsienio labdaros organizacijos, tokios, kaip “Džointa”. Jas įkūrė žydai, kurie prieš karą persikraustė į kitas šalis. Ten jie sėkmingai prasigyveno ir dabar galėjo palaikyti savo tautiečius Rytų Europoje. Fondo atstovai siuntė ir dalino maisto produktus, drabužius, vaistus, statybines medžiagas. Vėliau jie padėdavo pinigais, kad žydai galėtu pradėti savo verslus.
Verslus skatino ir valstybė, ir labdaros organizacijos. Smulkiais verslininkais Krėvoje tapo staliai, kalviai, odininkai. Miestelyje veikė siuvimo, avalynės ir kitokios dirbtuvės. Jakobsono fotostudijoje buvo galima pasidaryti nuotrauką šeimos archyvui, svarbu objektu buvo žydo Gurevičiaus garinis malūnas. Sparčiai vystėsi ir populiarus šiose vietose puodžių verslas.

Pagrindinė Krėvos gyventojų dalis vertėsi žemdirbyste. Valdžia paskelbė žemės reformą. Valstiečiai gavo galimybė pirkti ir apdirbti didesnius žemės sklypus.

Krėvą savo vizitu pagerbė pats prezidentas

Miestelio gyventojai rasdavo laiko ir laisvalaikiui. Krėvoje didelių švenčių metu vykdavo liaudies pasilinksminimai su atrakcionais ir konkursais, sportinės varžybos. Gatvėse grodavo gaisrininkų pūčiamųjų orkestras. Vakare gaisrininkų salėje vykdavo šokiai grojant tam pačiam orkestrui. Miestelio aukštuomenė ruošdavo balius valdybos salėje.

Ryškiu įvykiu Krėvoje tapo Lenkijos prezidento Ignaco Moscickio atvykimas. Jis miestelį aplankė 1930 metų birželio 21 dieną. Miestelio gyventojai ilgai prisimindavo, kaip jie ruošėsi tam sutikimui.

Lenkijos valdžia su pagarba prisimindavo Krėvos istorinių žemių svarbą. Nepaisant ekonominių sunkumų, Lenkijos vyriausybė davė pinigų Krėvos pilies konservavimui trysdešimtųjų metų pradžioje.

Netrukus valdža vėl pasikeitė. 1939 metų rugsėjo 17 dieną Krėva, kaip ir visa Vakarų Baltarusija, įėjo į TSRS sudėtį. O jau po dviejų metų prasidėjo vokiečių okupacija.