Magdeburgo miestelis

Krėvos kunigaikštystė baigė egzistuoti XIV amžiaus pabaigoje. Nuo to laiko Krėva su ją supančiomis gyvenvietėmis buvo laikoma LDK valstybiniu dvaru (kiti pavadinimai – šalis arba seniūnija). Vietovės gyventojų mokesčiai dažniausiai papuldavo į karališkąjį iždą. Dalis surinktų lėšų buvo skiriama seniūnų išlaikimui. Jais vadino feodalus, kuriems karalius (arba didysis kunigaikštis) už tarnybą duodavo valstybinius dvarus nuomai. Kartais seniunijų savininkai, užsiėmę valstybiniais reikalais ir nenorėdami užsiimti ūkiškais, patys nuomojo žemes.

Vienas iš pirmųjų Krėvos seniūnų buvo Andrius Goštautas. Apie jį yra žinių 1398-1401 metų dokumentuose. 1432 metų Gardino sutartije kaip Krėvos seniūnas pažymėtas Sudimantas Dargaitis. 1468 metais Krėvą valdė Vasilijus Zenovičius.1488-1491 metų dokumentuose randoma žinių apie Krėvos tijūną Stańką Dukurną. Karaliaujant Aleksandrui XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje čia šeimininkavo Stanislovas Narbutovičius ir kunigaikštis Sestranecas. Piotras Glebovičius Krėvos seniūnu buvo nuo 1511 iki 1522 metų. Andrejus Epimachovičius šeimininkavo 1532 metais. Po metų seniūnu tapo Nikodimas Techanovskis (Techanoveckis). Jis žinomas tuo, kad 1536 metų liepos mėnesį važiavo į Maskvą sudaryti taikos sutartį rusų-lietuvių kare. Michailas Sviniuskis valdė Krėvą nuo 1533 iki 1538 metų. 1540 – 1555 metų Krėvoje šeimininkavo Mykolas Narbutas.

Ar buvo Krėvoje  kunigaikštis rusas?

1566 metais seniunija pateko į rusų kunigaikščio Andrejaus Kurbskio pavaldumą. LDK jis slėpėsi nuo Ivano Žiauriojo despotizmo. Tiesa ta, kad Krėvoje šeimininkavo ne pats Kurbskis, o jo pavaduotojas. Pats Kunigaikštis gyveno Volynėje, kur valdė žemes, gautas nuo karaliaus Žygimanto Augusto. Krėva priklausė Kurbskiui neilgai.

1569 metais Liublino uniją pasirašant Krėvai atstovavo kitas žmogus – kunigaikštis Lukašas Svirskis. Nuo 1579 iki 1633 metų Krėvos žemėms vadovavo Volminskių giminė. Kitas šeimininkas buvo Kristupas Chodkevičius, Vilniaus vaivada ir kapelionas. Jis tvarkėsi Krėvoje nuo 1636 metų. Jam šeimininkaujant buvo perstatyta Krėvos bažnyčia. Tikriausiai, su jo pagalba Krėvoje atsirado ligoninė ir mokykla.

Po Chodkevičiaus Krėvos seniūnu kurį laiką buvo Jonas Naruševičius. 1653 metais jis perdavė reikalus Kazimierui Franckevičiui, o tas 1673 metais – Karoliui Marsonui. Per beveik visą XVIII a. Krėva buvo valdoma Sliznių giminės. Iš pradžių seniūnu buvo Jonas Sliznis, Ašmenos raštininkas ir Lietuvos tribunolo maršalka. 1702 metais, leidus karaliui Augustui II, Krėva perėjo jo sūnui Michalui. 1767 metais karalius Stanislovas Augustas perdavė Krėvą Slonimo pakamariui Stefanui Slizniui ir jo žmonai Sofijai. 1775 metais Krėvą gauna Juozapas Važinskis iš Ašmenos. Vienok, 1787 metais jis gražina Krėvą už 2000 auksinių zlotų Slizniams – šį kartą Rafalui ir Teklei. O po dviejų metų Krėva vėl patenka našlei Sofijai Slizeń iš Slonimo.

Krėvos seniūnijos ribos bėgant metams labai keitėsi. Iš pradžių tai buvo gan didelis pavietas. Pavyzdžiui, iki karaliaus Aleksandro laikų jo sudėtije buvo Speglianai (dabar – kaimas Sviacilavičy Smurgainių rajone). Aleksandras tas žemes perdavė kunigaikščiui Michailui Mstislavskiui ir žemė visam laikui paliko Krėvos pavietą.

Kada baigėsi Krėvos demokratija?

Pagal vienų žinių, Krėva gavo Magdeburgo teisę 1559 metais balandžio 7 d. Kartu su savivaldos teise, vietovė gavo ir teisę rengti mugę. Prekybos taisykles apibrėžė 1601 metų dokumentas. Jį sukurė po Krėvos seniunijos revizorių patikrinimo.

Savivaldos simboliais buvo karaliaus privilegija, miesto herbas, anspaudas ir Rotušė. Herbu buvo Leliwa – skydo formos ženklas su pusmėnuliu ir šešiakampe žvaigžde viršui. Toks pat ženklas  buvo ir ant miesto antspaudo. Buvo ir užrašas: “Krėvos miesto antspaudas Abiejų Tautų Respublika“.

Magistratui, vietiniam valdymo organui, vadovavo vaitas. Jį paskirdavo didysis kunigaikštis arba seniūnas.Vaitas turėjo atstovauti ir valdžios, ir vietos gyventojų reikalams. Tokia tvarka tęsėsi iki 1679 metų, kai karalius Jonas III nusprendė, kad vaitą gali išsirinkti patys miestelėnai.Vaitas pagal pareigas galėjo vykdyti teismus padedant seniūno pavaduotojui. Taip XVII a. pabaigoje Krėvoje nusistovėjo labiau demokratiškos savivaldos sąlygos.

Vietovė vystėsi, valdžios ir gyventojų tarpusavio santykiai buvo tokie pat, kaip ir tų laikų Vakarų Europoje. Deja, istorijos aplinkybės susiklostė ne Krėvos naudai. XVIII a. pabaigoje LDK ir Žečpospolitos žemės atsidūrė Rusijos imperijos pavaldume. Tada daugelis gyvenviečių prarado statusą ir miesto teises. Tas nutiko ir Krėvai