Krėva nacių okupacijos laiku

Antrasis pasaulinis karas kruvinu uraganu praskriejo ir per Krėvą. Bėgti nebuvo kur. Prasidėjo gyvenimas okupacijoje, pilnas sunkumų, baimės ir rūpesčių. Užgrobikai nuo pirmų dienų nustatė savo taisykles. Jie pradėjo nuo tarybinių aktyvistų likvidavimo – užmušdavo tarybų pirmininkus, deputatus, milicininkus. 1941 metų liepos 25 dieną aštuonis Krėvos gyventojus išvežė į mišką prie Vajnevičių kaimo ir sušaudė.

Kurį laiką Krėvoje veikė tarybinių karo belaisvių stovykla. Ji buvo pietinėje miestelio dalyje, aikštelėje tarp Bahdanauskos ir Totorių gatvių. Belaisviai buvo laikomi siaubingose sąlygose. Rizikuodami, vietiniai gyventojai sugebėdavo perduoti jiems šiek tiek maisto.

1941 metų rugsėjo mėnesį vokiečių karinė vadovybė perdavė mūsų žemes civilinės valdžios pavaldumui. Krėva atsidūrė Baltarusijos generalinio komisariato Vileikos apygardos sudėtyje. Iš vietinių gyventojų atrinko policiją. Tačiau ji nepateisino vokiečių vilčių. Policijos darbuotojai nepadėjo priešui. Jie apiplėšinėdavo savo kaimynus ar kitaip suvesdavo savo senas sąskaitas. Vokiečiai buvo priversti areštuoti savo parankinius, bet tiems pasisekė pabėgti.

Krėvos getas

Nacių okupacijos metu žydai buvo ypač engiami ir skriaudžiami. Krėvoje gyveno keli šimtai žydų. Fašistai įsakė jiems nešioti geltonas Dovydo žvaigždes ant drabužių kaip skiriamuosius ženklus. Žydams buvo draudžiama bendrauti su kitų tautybių atstovais, dalyvauti turguje, išvažiuoti be leidimo. Be to, žydams buvo užkrauta darbo prievolė. Vyrai, pradedant dvylikamečiais berniukais, kiekvieną dieną eidavo kirsti mišką ir remontuoti kelius. Moterys turėjo skalbti kareivių drabužius ir tvarkyti patalpas, kuriose gyveno kareiviai. Rudenį visus žydus suvarė į getą. Getas buvo miestelio centre, tarp turgaus aikštės ir pilies. Jį aptverė spygliuotos vielos tvora. Palikti geto teritoriją be leidymo buvo draudžiama.

Vėliau Krėvos žydus perkėlė į Ašmeną. 1941 metų spalio 21 dieną daugumą jų sušaudė prie kaimo Talminava. Išvengti mirties pasisekė tik nedaugeliui. Iki karo pabaigos jie slapstėsi vienkiemiuose arba atokiuose kaimeliuose. Geriausi žydų namai buvo užimti vokiečių.

Nekviesti svečiai ir svetima kalba

1942 metais mūsų žemės įejo į Lietuvos generalinę apskritį. Vokiečių talkininkais dabar buvo atkelti lietuviai. Krėvos lietuviškos policijos įgula priskaičiavo apie 50 žmonių. Policijos skyrius buvo miestelio centre priešais bažnyčią. Pastatą apdėjo akmenimis ir sustiprino betoniniais būnkeriais. Buvusios smūklės patalpas lietuviai pritaikė savo reikmėms. Šios patalpos buvo šalia policijos būstinės.

Su lietuviais gyvenimas okupacijoje tapo dar sunkesnis. Nauji šeimininkai jautėsi kaip namuose. Dokumentai buvo išrašomi svetimomis kalbomis: vokiečių ir lietuvių. Policininkai padėjo vokiečiams kovoti su partizanais. Jie stebėjo vietinius gyventojus, rinko nustatytas prievoles ir mokesčius. Aplinkiniuose kaimuose ieškojo tarybinių kariškių, kurie atsiliko nuo fronto ir slapstėsi valstiečių ūkiuose. Tokius kareivius jie siuntė į karo belaisvių stovyklą Žiupronyse. Vokiečiai su policijos pagalba gaudė vietinį jaunimą ir vežė jį į Vokietiją priverstiniams darbams.

Artėjant karo pabaigai buvusiose lenkų žemėse pradėjo aktyviau veikti Armijos Krajovos partizanai. Jie kovojo ir prieš fašistus, ir prieš jų talkininkus. Pagal Armijos Krajovos veteranų prisiminimus, Krėvoje veikė partizanų brigados “Tur” ir “Nietoperz”. Jie užėmė lietuvių policijos garnizoną miestelije.

Lenkų partizanai ir padėjo, ir atkeršyjo

1944 metų liepos 15-os naktį prie miestelio priėjo 8-oji ir 13-oji Armijos Krajovos brigados. Pogrindininkai paprašė, kad vietinis gyventojas perduotu į policijos skyrių ultimatumą. Jie reikalavo, kad policininkai pasiduotų be mūšio. Ultimatume buvo rašoma, kad Krėvą apsupo 500 partizanų ir priešintis neverta.

Galų gale į nelaisvę paėmė 47 lietuvių policininkus, konfiskavo tris kulkosvaidžius, 50 karabinų, 5 pistoletus,100 granatų, didelį kiekį karinės amunicijos ir drabužių. Partizanams pavyko atkovoti vaistines, grūdų elevatorių ir kooperatyvo sandėlius. Operacija baigėsi be aukų iš lenkų ir iš lietuvių pusių.

Nukentėjo tiktai baltarusiai. Tą naktį AK kariai žiauriai susidorojo su Krėvos stačiatikių dvasininkų Michailu Levančuku, jo dukterimi Larisa ir dukterėčia Valentina Škutko. Taip lenkai atkeršyjo kunigui už tai, kad prieš karą jis pasisakė prieš sulenkinimą. Karo metu jis buvo atidaręs baltarusių mokyklą. Jo duktė ir dukterėčia dirbo mokytojomis.

1944 metais auštant liepos 7-ai Krėvos miestelio žmones prikėlė šūviai ir sprogimai. Raudonoji armija pradėjo mūšį už vietovę. Puolimas buvo lemiamas, jau septintą valandą ryto Krėva buvo laisva nuo vokiečių okupacijos.

Krėvoje įsikūrė 11-os gvardijos armijos 556-oji karo lauko ligoninė. Vietiniai gyventojai ėjo padėti sužeistiesiems ir medicinos personalui.

Po išvadavimo daug Krėvos vyrų buvo paimta į armiją ir išėjo vaduoti Europos. Daugelis iš jų į namus jau nebegrįžo.