Valčiaus miestelis Rusijos imperijos sudėtyje

Magdeburgo teisė, kuria naudojosi Krėvos gyventojai Abiejų Tautų Respublikos laikais, liko tik prisiminimuose. Rusijos valdžia įvedė naujas savivaldos formas. Jos beveik nekuo nepriminė ankstesniasias.

XIX a. Krėva tapo valsčiaus centru. Miestelis įėjo į apskrities sudėtį ir sujungė kaimiškus valsčius. Kiekviena kaimiška bendruomenė išsirinkdavo savo seniūną ir keletą įgaliotinių. Jie dalyvaudavo valsčiaus valdybos ir valsčiaus teismo išrinkime. Valsčiaus vyresnysis buvo svarbiausias tarybos asmuo. Jam buvo suteikti svarbūs įgaliojimai.

Valsčiaus teismas nagrinėjo smulkias piliečių ir baudžiamasias bylas. Kaltininką galėjo nuteisti nedidele bauda, areštu iki septynių parų arba įkrėsti bizūnų. Egzistavo ir policijos tarnyba. Iš pradžių jos funkcijas atlikinėjo dešimtininkai ir šimtininkai. Juos rinko iš tam tikro valstiečių kiemų skaičiaus. 1903 metais valdžia sukūrė naują struktūrą – apskrities policijos sargybą. Samdomi sargybiniai pakeitė dešimtininkus ir šimtininkus.

Valsčiaus tarnyba tuo metu buvo pirmiausiai valstiečių sluoksnio formuotė. Miestečiams ir mažų vietovių gyventojams Rusijos vyriausybė įvedė miesčionių tarybą. Taip buvo ir Krėvoje. Miesčionių taryba rinko mokesčius ir prižiūrėjo tvarką.

Nepatraukli vietovė

Krėva XIX a. gyveno ramų ir neturtingą įvykiais gyvenimą. Bet reikšmingi socialiniai ir politiniai įvykiai palietė ir šią vietovę. Kai 1831 metais suliepsnojo sukilimas prieš carinę tvarką, Krėva neliko nuošaly. Kunigas Žilinskis Turgaus aikštėje kreipėsi į vietinius gyventojus. Jis priėmė 50 savanorių priesaiką ir pasiuntė juos į Ašmeną palaikyti sukilėlius.

1863 metais Kalinauskio sukilimo metu Krėvoje pasižymėjo Vikentijus Tomaševičius. Jis supažindino savo kaimynus su sukilėlių literatūrą, už ką buvo ištremtas į Astrachanės guberniją.

XIX a. literatūrinėje kūryboje nėra informacijos apie buvusią miestelio šlovę. Štai ką kunigas ir etnografas Dametijus Plavskis rašo kraštotyros apibraižoje apie Krėvą: “Beje miestas šis neišvaizdus. Negrįstos gatvės eina tarp kalvų, nuo mažiausio lietaus tampa purvynu… Namai beveik visi žemi, dengti šiaudais… Namas ir priemenė talpina šeimyninį žmogų, galvijus ir jo skarbą. Nedaugėlis turi klėtį gyvuliams ir duonos, galima surasti tik ketvertą ar penketą tikrų šeimininkų”.

Panašiai Krėvą aprašo ir istorikas Česlavas Jankovskis: “Vietovė neišvaizdi, nedidelė ir apmirusi, atsigauna ji keturis kartus per metus, kai vyksta mažai lankomos mugės”.

Šiaip ar taip Krėva buvo laikoma valsčiumi. Čia dirbo dvi stačiatikių cerkvės, iki1866 metų veikė katalikų bažnyčia. Žydai meldėsi sinagogoje. Miestelyje veikė gydytojo kambarys ir vaistinė, keletas krautuvių ir smūklė, pašto skyrius. 1846 metais atidaryta liaudies mokykla. Prie Aleksandro Nevskio cerkvės 1889 metais atsirado ir cerkvės parapijos mokykla.

Kaip teisė Krėvos aktyvistus

XX a. pradžioje Rusijos imperijoje prasidėjo kova už ekonomines ir politines teises ir laisves. Imperijos pakraščių gyventojai priešinosi prieš nacionalinį ir religinį engimą. Apie neramumus Krėvoje pasakoja ir Ašmenos valsčiaus valdininko raštai, siunčiami gubernijos valdžiai. Jis rašo, kad 1905 metų liepos pabaigoje įvyko politinė demonstracija.

Kitų metų gruodžio mėnesį visi buvusieji teisme tapo liudininkais Smurgainių teisėjo I. Mašnerio drasaus pasisakymo prieš policija. Jo kalba turėjo didžiulį rezonansą, ją aptarinėjo visi vietiniai gyventojai. Valdžia bijojo, kad toks griežtas teisėjo pasisakymas gali būti suprastas kaip kvietimas veikti prieš policiją.

1907 metais viename iš laikraščio “Kurier Litewski” numerių skyriuje “Teismo kronika” pasirodė įdomi žinutė. Joje rašoma api Krėvos gyventojo Tadeušo Sobolevskio bylą, kurią nagrinėjo Vilniaus teismas. Tai buvo politinis procesas. Sobolevskis buvo kaltinamas tuo, kad kurstė vietinius valstiečius maištauti prieš valdžią. Teismas bylos nagrinėjimą nutraukė – nerado liudininkų.

Dėl bendro tikslo susivienijo ir Krėvos katalikai. 1906 metais jiems pasisekė atgaivinti parapiją, kurią valdžia panaikino po Kalinauskio sukylimo. Katalikai pasiekė, kad jiems skirtų vieną duonos parduotuvės sandėlių. Ten jie pravesdavo bažnytines apeigas, vėliau sandėlio vietoje buvo pastatyta bažnyčia.

Ligoninė, mugės ir Krėvos susitvarkymas

Amžiaus pradžioje Krėva pajuto pakilimą daugelyje gyvenimo sferų. Tuo metu padidėjo gyventojų skaičius. 1897 metais Krėvoje gyveno 2201 miestetis, nors prieš šimtą metų miestelis turėjo tik 693 gyventojus. Miestelyje pradėjo dažniau rengti mugės. Ne 2 ar 4 kartus, kaip anksčiau, o net 6 kartus per metus. Prekybą Krėvoje vystė vietiniai žydai. Jie ne tik dalyvavo mugėse. 1913 metais jiems priklausė 25 prekybos taškai, tarp jų 11 bakalėjų ir 5 manufaktūrų prekių. Žydai laikė vaistinę ir vaistų sandėlį.

Reikšmingu įvykiu tapo ligoninės atidarymas. Tai buvo viena iš trijų medicinos įstaigų Ašmenos apskrityje. Ligoninę padėjo atidaryti Nikolajus Kračkovskis, dvaro Čerkasuose savininkas. Jis ne tik gydytojavo, bet ir ūkininkavo. Jis veisė arklius,turėjo vandens malūną. Vystyti verslą jam padėjo geri ryšiai su apskrities ir gubernijos valdžia.

Krėva iš “nepatrauklios” tapo gerai sutvarkyta vietove. Čia pradėjo remontuoti kelius: žemesnias vietas pakeldavo, grindė akmenimis. Vietiniai žmonės tapo pasiturintys, vietoj senų trobelių atsirado šiuolaikiniai namukai. Jauni žmonės mokėsi mokyklose, įgydavo išsilavinimą. Atrodė, kad gyvenimas eina teisingu keliu.

Vienok istorija pasisuko kitaip. Ateityje Krėvos laukė nauji sunkumai ir išbandymai.