Krėvos legendų trupinėliai

Paslaptingos istorijos apie žmogžudžių sielas ir prakeiktą pilį

Šios legendos nuo vaikystės lydi tuos, kurie čia gimė ir augo, užburia svečius ir keliauninkus. Krėva – tai legendų lobynas. Kai kurios iš jų žinomos plačiai. Kitos slepiasi senų knygų puslapiuose ir žmonių atmintyje. Lyg lauktų, kai kažkas ištrauks jas į dienos šviesą. Legenda apie Krėvos pilies statybą būtų visiškai užmiršta, niekas iš vietinių senbuvių jos neprisimena. 19 amžiuje Vladislovas Sirokomlė ir Česlavas Jankovskis užrašė šitą istoriją. Pagal ją Krėvos ir Medininkų pilis statė vienu metu. Bet darė tai ne paprasti akmens meistrai, o galingi milžinai. Jie vienu metu dirbo ir Krėvoje, ir Medininkuose ir skolindavo vienas kitam plaktuką, permesdami iį per keturias mylias. Rašytojas Ignacas Chodzka savo apsakyme “Siela-gynėja“ naudoja dar vieną legendą. Jos veikiantys herojai — tai kunigaikščio Kęstučio žmogžudžių sielos. Prakeiktos Dievo, jie turi kiekvieną naktį ateiti į pilį ir pakartoti savo baisų nusikaltimą. Aišku, Kęstučio jie ten neranda, bet turi ateiti vėl ir vėl.         

Apie merginą ir piktą dvasią

Dar vienai iš Krėvos legendų antrą gyvenimą davė Juzefas Grinkėvičius savo eilėraštyje “Apie Krėvos pilį“. Jis perpasakoja istoriją apie malūnininko dukterį. Merginą įsimyli pikta dvasia, kuri šeimininkauja Krėvos pilies požemiuose. Ji nedavė merginai ramybės. Kiekvieną naktį dvasia kvietė ją į savo niūrius požemius į pasimatymą. Iš nevilties mergina užsakė mišias už amžiną dvasios ramybę. Ir štai Visų šventų dieną į rūsį atėjo kunigo vadovaujama procesija, kad pasimelsti. Diena buvo graži, bet mišių metu kylo audra.

Netikėtai iš požemio išplaukė debesis, apgaubė merginą savo garais ir nutempė ją ten, iš kur išlindo. Tuo momentu žybtelėjo žaibas, sugriaudė griaustinis ir požemį užvertė žeme. Nuo to laiko niekas nieko negirdėjo apie piktąją dvasią ir niekas ne persekiojo vietinių merginų.

Pranašystės, kurios išsipildė

Dauguma Krėvos legendų vienaip ar kitaip susijusios su pilimi. Vienose pilis yra pagrindiniu personažu, kitose — tik fonu dramatiškai ar fantastinei istorijai. Dievo prakeiktos sielos, duslios naktinės dejonės, platūs požemiai — visa tai yra legendose ir mituose, kuriais apaugo Krėvos pilis per šimtmečius.

Yra legenda, kurioje pilis tampa visos valstybės likimo gelbėtoja. Neaišku, mistika tai ar sutapimas, bet pranašystė apie ryšį tarp Lenkijos likimo ir Krėvos pilies kažkokiu būdu išsipildė.

1912 metais lenkiškame žurnale  buvo išspausdintas Vladislovo Zagorskio straipsnis “Krėvos pilis“. Jame autorius primena užrašytą prie Krėvos legendą. Už nusikaltimus, kurie dėjosi pilyje, Dievas pasmerkė šitą statinį pražūčiai ir sujungė tai su Lenkijos likimu. Kiekvienais metais iš pilies mūro turėjo iškristi po akmenį ir keletą plytų. Kai nuo visos pilies liks griuvėsiai, tik tada prisikels Lenkija. Šitas straipsnis buvo išspausdintas tuo laiku, kai Lenkijos kaip savarankiškos valstybės nebuvo Europos žemėlapyje. Lenkija prisikėlė tik po Pirmojo pasaulinio karo. Būtent tada, kai žiaurūs mūšiai prie Krėvos pagreitino pilies sugriovimą ir ji tapo gailesčio vertais griuvėsiais.

 Apie Juro kalną

Juro kalnas, kuris randasi netoli pilies, legendų skaičiumi gali drąsiai varžytis su ją. Yra daug versijų, kodėl šis kalnas taip pavadintas. Viena legenda pasakoja apie vaikiną Jurką, kuriam už kažkokią bausmę liepė kepurėje prinešti žemės ir supilti kalną aukštesnį už pilį. Neaišku, kokios jėgos padėjo jam, bet tą darbą vaikinas atliko per naktį.

Kiti žmonės pasakoja apie kitą Jurką. Jam lyg ir prisisapnavo, kad ant kalno prie pilies užkastas lobis. Atsikėlęs iš miego Jurkas puolė ieškoti aukso. Kasė, kasė, kol jo nepraryjo smėlio akivaras, kuris atsirado duobės dugne.

Kaip ir iš kur atsirado žodis Krėva

Daugelis vietinių legendų siūlo liaudiškus išmastymus, iš kur atėjo tie ar kiti geografiniai objektai ir vietovės. Dauguma vietinių įsitikinę, kad viskam pagrindas yra žodis “krou”— kraujas. Lyg tai senovėje šioje vietoje vyko žiaurūs mūšiai. Po jų net vanduo upelėje buvo raudonas nuo kraujo. Taip upelė ir buvo pavadinta Krėvlianka, o gyvenvietė, kuri čia atsirado, tapo Krėva.